Keletą praėjusių savaičių žiniasklaidoje buvo aptarinėjamas psichoneurologiniame pensionate gyvenančios moters poelgis: neveiksni moteris pabėgo iš gimdymo namų nešina savo 10 dienų mažyle, turėdama tikslą – pati auginti ir prižiūrėti savo dukrą.
Vaikų ir tėvų, kurie globojami psichoneurologiniuose pensionatuose, šeimos santykių išsaugojimo problema nėra svetima Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai ir VšĮ Globali iniciatyva psichiatrijoje.
Anot Globalios iniciatyvos psichiatrijoje, gaudami modernias medicinines, socialines paslaugas, Lietuvoje, psichikos negalią turintys žmonės gali visavertiškai gyventi: dirbti, sukurti šeimas, auginti vaikus. Valstybė turėtų daugiau investuoti į tėvystės programas, savarankiško gyvenimo namus ir kitas bendruomenines paslaugas, kurios padėtų psichikos negalią turintiems tėvams auginti savo vaikus.

 „Toks įvykis visuomenėje neretai interpretuojamas kaip psichikos sutrikimų turinčio asmens neprognozuojamas poelgis keliantis pavojų kito asmens sveikatai. Paanalizavus problemą giliau, akivaizdu, jog ši moteris, norėdama Lietuvoje įgyvendinti savo teisę auginti savo vaiką, kito pasirinkimo tiesiog neturėjo“, ─ teigė VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ direktorė Karilė Levickaitė.

 Siekdamos išsiaiškinti, kokias galimybes dalyvauti vaikų auklėjime turi tėvai - psichoneurologinių pensionatų gyventojai, kokios priežastys lemia tai, jog nuo psichikos sutrikimų kenčiančiam tėvui ar motinai tenka apsigyventi globos įstaigoje, VšĮ Globali iniciatyva psichiatrijoje drauge su Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 2007 metų viduryje pradėjo tyrimą, kurio galutinė ataskaita bus pristatyta vasaros pabaigoje.
Preliminariais Lietuvos psichoneurologinių pensionatų administracijų 2007 m. liepos 1 d. pateiktais duomenimis, nepaisant gana didelio stacionarioje globoje esančių asmenų skaičiaus (5196 asmenys) tik nedidelė grupė asmenų turi nepilnamečių vaikų (150 asmenų, t.y. kiek daugiau nei 2%). Visi šie vaikai gyvena skyrium nuo savo motinos ar tėvo, gyvenančio pensionate.
Kaip rodo ilgametė užsienio šalių patirtis, ankstyvas vaiko atskyrimas nuo šeimos gali sąlygoti vaikų elgesio sutrikimus, žalingus įpročius, polinkį nusikalsti. „Tokiems vaikams būdingas nesaugumo jausmas, nesusiformavęs prieraišumas, kas daro neigiamą įtaką tolimesniam asmenybės vystymuisi.
Nors tyrimas nėra baigtas, ryškėja visapusės pagalbos šeimai šioje srityje trūkumas. Tyrimo vykdytojų nuomone, trūksta bendruomeninių psichikos sveikatos ir socialinių paslaugų, kurios padėtų psichikos negalią turintiems tėvams auginti savo vaikus. Taip pat aiškėja, kad labai reikalingos alternatyvios apsaugos priemonės psichikos ir proto negalės asmenų teisėms ir interesams apginti, pavyzdžiui, dalinio neveiksnumo institutas ir pan. Siekiant išsaugoti šeimos ryšius, valstybė turėtų daugiau investuoti į tėvystės programas, savarankiško gyvenimo namus ir kitas bendruomenines paslaugas, kurios padėtų psichikos negalią turintiems tėvams auginti savo vaikus.