Darbo metodai ir apimtis.

Siekiant atskleisti darbdavio požiūrį į psichikos ligomis sergančius žmones ir stigmą kaip lydintį bruožą, buvo išanalizuota prieinama literatūra lietuvių bei anglų kalbomis, kad išsiaiškinti stigmos sampratą ir atliktas kokybinis tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti darbdavių požiūrį į psichikos ligomis sergančius žmones.

Šiame darbe buvo pasirinktas kokybinis tyrimas, nes „kokybinis tyrimas yra suvokimo procesas, kuris grindžiamas individualiomis metodologinėmis žmonių socialinių problemų tyrimo tradicijomis. Tyrėjas sukonstruoja kompleksinį, holistinį paveikslą, analizuoja žodžius, išsamiai perduoda informantų požiūrius bei atlieka tyrimą natūralioje aplinkoje“ [Luobikienė I. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika. KTU, Kaunas, 2000, p. 98-144, 147-150.].

Kokybiniais metodais surinkta informacija nepateikia tikslių skaičių ar priklausomybių, tačiau įgalina nusakyti tendencijas, idėjas, požiūrius. Kokybiniai metodai yra orentuoti į „atvejus“ (šiame tyrime – skirtingas grupes: darbdavius, psichikos ligomis sergančius žmones), ne į skaičius, kintamuosius ar panašiai. Tai daugiau „gylio“, o ne „pločio“ informacija, atskleidžianti ne „kiek daug“, „kaip dažnai“, „kaip labai“ ar panašiai, bet susijusi su interpretacija, aiškinimu, bandanti ieškoti atsakymų į klausymus „kodėl?“, „kaip?“, „kas?“, suteikiant prasmę bei atskleidžianti respondentų motyvaciją, vertybes, požiūrius, suvokimus, patirtis. Išvados, daromos remiantis kokybine informacija, negali būti statistiškai projektuojamos visiems vienos ar kitos grupės gyventojams.

Trumpai apibrėžiant, kokybinis tyrimas – tai tyrimas, naudojantis atvirus klausimus individų ar grupių suvokimui, požiūriams, nuomonėms, patirtims ar veiklos modeliams tirti. Fokus grupė (ang. focus group) – organizuota mažos grupės diskusija, kurios metu 6–8 respondentai, vadovaujami moderatoriaus, diskutuoja tam tikra tema. Moderatorius pateikia klausimus, tikslina atsakymus į juos, valdo diskusijos eigą, skatina mažiau aktyvių dalyvių įsitraukimą į diskusiją, tačiau pats moderatorius nedalyvauja klausimų svarstyme. Grupė yra „fokusuota” dvejopai: pirma, interviu dalyvaujantys žmonės yra panašūs pagal tam tikrą kriterijų; antra, interviu siekiama surinkti informaciją viena apibrėžta tema arba eile siauresnių temų, naudojant atvirus klausymus, diskusiją [Silverman D. Doing qualitative research: a practical handbook. London, 2005, p. 46-47, 63, 121, 163, 183, 236. Ulin Priscilla R., Robinson Elizabeth T., Tolley Elizabeth E. Qualitative methods in public health : a field guide for applied research. San Francisco, 2005, p. 89-95, 233-236. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas, 2002, p. 224-231, 270-310]. Fokus grupės tikslas – giliai ir plačiai suprasti nagrinėjamą temą, o ne surinkti kiekybinę informaciją, faktus. Fokus grupės savitumas – dalyvių bendravimas tarpusavyje, kurio metu problema ar tema yra svarstoma daugelių požiūrių, būdingų tai grupei.

Fokusuotas grupinis interviu yra ypač tinkamas metodas, norint atskleisti keletą dažnai ir skirtingų perspektyvų, idėjų, požiūrių, susijusių su ta pačia tema ar problema. Paprastai  fokus grupių metu daromi vaizdo ir garso įrašai, kurie vėliau naudojami analizuojant surinktą informaciją.

Šiame tyrime tiriamųjų grupė buvo sudaryta, juos suskirstant į tris kategorijas:

• valstybinio sektoriaus darbdaviai;
• privataus sektoriaus darbdaviai;
• nevyriausybinių (ne pelno siekiančių) organizacijų sektoriaus darbdaviai.

Grupėse buvo pravestos diskusijos pagal išanksto paruoštą klausimyną (A priedas). Kadangi fokus grupių metu buvo daromi garso įrašai (naudota įranga: „Olympus“ DS-2200 konferencijų komplektas), prieš pradedant diskusiją tiriamieji buvo supažindinti su tyrimu ir paaiškinta, kad diskusijų metu bus įrašinėjama ir visa gauta informacija bus laikoma konfidenciali. Gavus žodinį tiriamųjų sutikimą buvo įrašinėjama diskusija. Įrašas buvo naudojamas surinktai informacijai analizuoti.

Diskusija su darbdaviais vyko Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto „Vitražinėje“ auditorijoje, joje dalyvavo 7 darbdaviai.

Fokusuotų diskusijų metu darbdavių buvo klausiama tokių pat klausimų kaip ir psichikos ligomis sergančių žmonių. Buvo klausiama kokios yra žmonių sergančių psichikos ligomis nedarbo priežastys, kas turėtų keistis, kad žmonės sergantys psichikos ligomis pradėtų dirbti, ar žmogus sergantis psichikos liga gali dirbti apmokamą darbą, ką darbas reiškia žmogui sergančiam psichikos liga, ar asmuo sergantis psichikos liga turėtų slėpti savo ligą, norėdamas gauti darbą ir kt.

Duomenims apdoroti buvo atlikta turinio (ang. content) analizė.

Darbdavių apklausos rezultatai

1. Darbdavių nuomonė apie darbo reiškmę žmogui sergančiam psichikos liga

Dikusijoje su darbdaviais buvo paklausta, „Kaip manote, ką darbas reiškia žmogui sergančiam psichikos liga?“.

Darbdavių gauti teiginiai patvirtino, kad darbas itin svarbus psichikos liga sergančio žmogaus gyvenime: „Galimybė save išreikšti“, „Gali save realizuoti, parodyti, kad jis kažką gali“, „Darbas jiems leistų gauti pastovias pajamas“, „Dirbdamas apmokamą darbą jis mokosi savarankiškai gyventi“, Darbas jam svarbus, nes jis tada jaučiasi pilnaverčiu“.

2. Darbdavių nuomonė apie žmonių sergančių psichikos ligomis galimybę integruotis į darbo rinką

Respondentų buvo paklausta, „Kaip manote, ar žmonės sergantys psichikos ligomis turi galimybių integruotis į darbo rinką? “

Darbdaviai psichikos ligomis sergančių žmonių integravimosį į darbo rinką galimybes vertina kritiškai: „Sunkiai“, Beveik neįmanoma“. Darbdaviai dėl to linkę kaltinti valstybę ir visuomenę: „Jei čia yra visuomenės problema, tai negalima kaltinti vien tik darbdavių“, „Yra nusistovėjusi neigiama visuomenės nuomonė“, „Jei mūsų valstybė sudarytų programas, mus finansuotų, skatintu, pavyzdžiui, atleistu nuo kokių nors mokesčių, kad darbdaviui būtų naudinga žaisti su tokiu darbuotoju, tai darbdavys juos priimtu“. Darbdavys nori atstumti šią problemą nuo savęs ir netūrėti jokių darbo santykių su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis: „Kam man dabar sukti galvą, kai galiu priimti sveiką žmogų“, „Jei priimsi psichikos ligonį, turėsi problemų ir tai žino visi“.

3.Darbdavių nuomonė apie žmonių sergančių psichikos ligomis nedarbo priežastis

Darbdaviams buvo užduotas klausimas, „Kaip manote, kokios yra žmonių sergančių psichikos ligomis nedarbo priežastys ir kas turėtų keistis, kad žmonės sergantys psichikos ligomis pradėtų dirbti? “.

Diskusijoje dalyvavę darbdaviai psichikos ligomis sergančių žmonių nedarbo priežastis įvardija: neigiamą visuomenės požiūrį, silpną motyvaciją, nepakankamą valsybės ir valstybinių institucujų pagalbą, tarpininko nebuvimą, konkurenciją („Neįgalieji sunkiai išlaikytų konkurenciją“). Šiuose teiginiuose atsispindi darbdavių pasiūlymai, kurie padėtų mažinti psichikos ligomis segančių žmonių nedarbo priežastis: „Reikia keisti visuomenės nuomonę ir požiūrį“, „Valstybė turi skatinti darbdavį, kad jis norėtų priimti tokius žmones į darbą“, „Turi būti institucija ar tarpininkas, kuris padėtų tokiems žonėms įsidarbint“, „Vyriausybė turi kurti ir finansuoti programas, skirtas įdarbinti psichikos ligomis sergančius žmones“. Darbdaviai diskusijų metu nepriskyrė savęs prie psichikos ligomis sergančių žmonių  nedarbo priežaščių.

Darbdaviai paklausti klausimo, „Su kokiais sunkumais tenka susidurti žmogui kuris serga psichikos liga?“, vieną iš svarbiausių sunkumų įvardija išankstinį visuomenės nusistatymą ir neigiamą požiūrį į juos.

4.Darbdavių atsakymai apie ligos slėpimą, norint gauti darbą

Darbdavių buvo paklausta, „Ar asmuo sergantis psichikos liga turėtų slėpti savo ligą, norėdamas gauti darbą?“.

Visi darbdaviai dalyvavę diskusijoje į pateiktą klausimą atsakė vienodai, kad nori žinoti ar jis serga psichine liga ar ne, žmogus sergantis psichikos liga neturėtų slėpti savo ligos: „Aš norėčiaui žinoti“, „Geriau žinoti“, „Aš sakau griežtai, kad turiu žinoti“. Savo norą žinoti respondentai grindžia šiais teiginiais: „Geriau žinoti, kad žinoti kokias jam pareigas pasiūlyti, ko iš jo tikėtis“, „Žinodamas gali nuspėti kas jam gali būti, ką jis gali padaryti“, Aš saugiau jausiuosi žinodamas, nes aš nešu atsakomybę už savo darbuotojus“. Tokį darbdavių norą žinoti, galima vertinti kaip baimę ir nepasitikėjimą psichikos ligomis sergančiais žmonėmis. Tyrėjai pabrėžia, jog stigmos esmę sudaro baimė. Baimė pasireiškia per grėsmę, tai reiškia, jog stigmatizuojami asmenys sukelia „normaliųjų“ būgštavimus ir nepasitikėjimą.. Darbdavys linkęs diskriminuoti, psichikos ligomis sergantį žmogų. Darbdavių diskriminacija atsispindi šiuose teiginiuose: „Žinodama, kad jis serga psichine liga, aš tikrai neduočiau jam atsakingų pareigų“, „Prieš priimant į darbą, dar gerai pagalvočiau, kokiom pareigom priimti“.

Ištrauka iš darbdavio pasakojimo:

„Buvau priėmusi vieną moterį į darbą, kuri sirgo psichine liga, tačiau aš nežinojau, kad ji serga. Ji man to nesakė, slėpė. Tačiau jai vėliau pasireiškė tokios formos, kad pradėjo kenkti, kėlė grėsmę kitoms darbuotojoms, nors prieš tai buvo hiperaktyvi, dirbo labai gerai ir buvo atsidavusi darbui. Vėliau ji pasiėmė biuletenį, grįžusi pasisakė apie savo ligą. Gerai, kad ji suprato, kad ji turi problemą ir jai reikia gyditis. Bet jei aš būčiau žinojusi, buvo galima ją stebėti, nuspėti jos elgesį. Turiu žinoti, jei būčiau žinojusi, kad jis serga psichine liga, aš nebūčiau priėmusi jos į meistrės pareigas, bučiau pasiūliusi dirbti pakavimo skyriuje pakuotoja“.

Iš šio pasakojimo matome, kad darbdavys nori žinoti apie psichikos liga sergančio žmogaus ligą. Tačiau jis tuo žmogumi nepasitiki ir bijo.

5.Darbdavių nuomonė apie psichikos ligomis sergančių žmonių dalyvavimą darbo rinkoje

Darbdaviams buvo užduotas klausimas, „Ar žmogų sergantį psichikos liga laikote visaverčiu, darbo atžvilgiu?“.

Šiuo klausimu darbdavių nuomonės išsiskyrė. Gauti teiginiai buvo suskirstyti į 2 grupes: 1) „Palankūs vertinimai“, 2) „Nepalankūs vertinimai“.

Darbdavių „Palankūs vertinimai“ buvo priskirti šiems teiginiams: „Reikia tokiu žmogumi pasitikėti, duoti jam šansą“ „Jei jis ateina pas darbdavį su tikslu dirbti, nori save realizuoti, tai manau tegu dirba“, „Jei jis atlieka savo darbą gerai...“.

Darbdavių „Nepalankius vertinimus“ atspindi šie teiginiai:

„Manau, kad į tokius žmones reikia žiūrėti atsargiai“, „Aš tokių žmonių bijau ir nenorėčiau tūrėti savo kolektyve“, „Norėčiau, kad pas mane dirbtu sveikas žmogus“, Nemanau, kad žmonės sergantys psichikos ligomis gali dirbti rimtą ir atsakingą darbą“, „Jei priimsi psichikos ligonį, turėsi problemų ir tai žino visi, o atleisti iš darbo nėra lengva, jei jis pats nerašys pareiškimo“, „Jei turėčiau iš ko rinktis, priimčiau tik sveikus asmenis, nes sveikas geriau ir naudingiau, jis neša didesnį pelną“.

Baimė ir nepasitikėjimas skatina psichikos ligomis sergančių žmonių diskriminaciją ir duoda stigmą. Dėl to darbdavys nelaiko psichikos liga sergančio žmogaus visaverčiu darbo atžvilgiu.

IŠVADOS

1. Darbdavių fokus grupės metu atskleistas neigiamas jų požiūris į psichikos ligomis sergančius žmones. Darbdaviai psichikos ligomis sergančių žmonių integravimosi į darbo rinką galimybes vertina kritiškai.
2. Išsiaiškinta, kad darbdaviai žmogų sergantį psichikos liga labiau laiko nepatikimu darbo atžvilgiu. Tai atspindi šie teiginiai: „Manau, kad į tokius žmones reikia žiūrėti atsargiai“, „Aš tokių žmonių bijau ir nenorėčiau tūrėti savo kolektyve“, „Jei priimsi psichikos ligonį, turėsi problemų ir tai žino visi, o atleisti iš darbo nėra lengva, jei jis pats nerašys pareiškimo“, „Jei tūrėčiau iš ko rinktis, priimčiau tik sveikus asmenis, nes sveikas geriau ir naudingiau, jis neša didesnį pelną“. Tai parodo, kad baimė ir nepasitikėjimas skatina psichikos ligomis sergančių žmonių diskriminaciją ir duoda stigmą.
3. Darbdaviai nelinkę manyti, kad jie yra psichikos ligonių nedarbo viena iš priežasčių, jie norėtų atsiriboti nuo šių problemų ir neturėti jokių darbo santykių su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis.
4. Priimant žmogų į darbą darbdaviai nori žinoti ar jis serga psichine liga ar ne. Tuo tarpu psichikos ligomis sergantys žmonės linkę savo negalią slėpti. Norą slėpti savo ligą, galima pavadinti, kaip vieną iš stigmos valdymo strategijų, kuri remiasi ne tik ankstesne neigiama patirtimi su darbdaviais, bet ir su neigiamu visuomenės požiūriu į psichikos ligomis sergančius žmones.